Arūnas Žebriūnas (1930-2013 m.) – žymus lietuvių vaidybinių filmų režisierius. Nepaisant filmografijos, kurioje aptiksime ir suaugusiųjų istorijas pasakojančių filmų, A. Žebriūnas geriausiai žinomas ir vertinamas dėl savo „filmų apie vaikus“. Ir nors daugumos jo filmų protagonistais tapo vaikai, šie filmai buvo skirti visai ne vaikams. Tokį režisieriaus pasirinkimą nulėmė laikas: kitaip nei suaugusiųjų auditorijai kurtų filmų atveju, sovietų režimas neskyrė daug dėmesio vaikams adresuotų filmų ideologiniam turiniui. Vaikų istorijos A. Žebriūno filmuose politiškai neutralios: jie nesižavi komunistiniais idealais, nesidomi sovietinėmis realijomis. Jie po truputį tampa „mažais suaugusiaisiais“, išbando elgesio normų ribas, draugauja ir pykstasi tarpusavyje, jiems nesvetimi ir konfliktai su tėvais. Žodžiu – jie lygiai tokie patys, kaip ir „nesovietiniai“ vaikai. Tad žvilgsnis į pasaulį vaikų akimis režisieriui tapo galimybe „pabėgti“ nuo cenzūros ir privalomų ideologinių reikalavimų bei sykiu pasakyti tai, kas svarbu.
Vienas iš tokių filmų yra ir A. Žebriūno „Gražuolė“ – filmas, pasakojantis apie paprastos mergaitės Ingos santykius su mama, kieme žaidžiančius vaikus ir, atrodytų, tokią nevaikišką problemą – grožį... Sovietmečiu lietuvių režisieriai įprastai vengdavo kurti filmus, kurių veiksmas vyksta mieste: miestas kėlė asociacijas su sovietų režimu, okupacija, buvo vertinamas kaip svetimas. Ir vis dėlto „Gražuolės“ istorija daugiausiai rutuliojasi miesto (Kauno ir Vilniaus) erdvėse. Tačiau tai – ne svetimas, o vaikišką nostalgiją keliantis miestas. O ir Ingai, čia gimusiai ir augusiai miesto mergaitei, jis yra namai, kuriuose – ir mama, ir žaidimų kiemas su draugais, ir kas dieną nauji sutinkami žmonės bei naujai atrandamos vietos. Įdomu ir tai, kad A. Žebriūnas visų pirma buvo architektas, vėliau tapęs kino dailininku, ir tik po to išbandęs kino režisieriaus kėdę. Galbūt tai ir nulėmė kitokią režisieriaus „miesto pajautą“?
Nepaisant sovietų režimo ir ideologinės cenzūros, lietuvių režisieriai norėjo, kad jų kuriami filmai būtų europinės kino kultūros dalimi: jie sekė tendencijas, žavėjosi kino klasika ir stengdavosi patekti į naujausių pasaulyje pripažintų filmų peržiūras. Atviros miesto erdvės, neįpareigojantys dialogai, vidurinė gyventojų (darbininkų) klasė ir „mažosios“ jų istorijos (kaip priešstata sovietiniams karo herojų „epams“), priartina „Gražuolę“ prie lietuvių režisierių idealizuotų italų neorealizmo ir prancūzų Naujosios bangos (pagalvokime apie François Truffaut „Les Quatre Cents Coups“). „Gražuolė“ turi ir dar vieną išskirtinį bruožą – abejingų nepaliekantį garso takelį. Tad tai buvo dar ir gražios draugystės pradžia: muziką filmui parašė tuo metu kine tik debiutavęs, dabar jau garsus Izraelio ir Lietuvos kompozitorius bei muzikantas Viačeslavas Ganelinas.
